- vaišininkas
- váišininkas, -ė smob. (1) DŽ, NdŽ, Btg, vaišiniñkas (-ỹkas) (2) 1. kas atvažiavęs pabūti, paviešėti: Váišininkų vis turam: ta (tai) vaikas, ta (tai) vaikų koks vaikas Rdn. Suprašytiejai į vestuves vadinas váišininkai Kltn. Čia ne svetima mergaitė, čia váišininkė iš Klaipėdos vasaro[ja] pas tetutę parejusi Varn. Jau visai sutemo, o dar mūsų vaišininkai tebesilinksmino LzP. 2. Klm kas vaišina: Váišininkė vaikščiojo dalydama po burnelę Šts. Dukrele vaišinỹke, namelių gaišinyke, tu namelius gaišini ir bernelius vaišini (d.) Grl. 3. samdinys, grįžęs į namus paviešėti: Vaišininkai suvažiojami Trijuose karaliuose M.Katk. Par Kalėdas tai pats váišininkų buvimas Vdk. Pri mūso tėvo váišininkai turės kūlius krėsti DūnŽ.
Dictionary of the Lithuanian Language.